Krentu. Vis žemiau ir skaudžiau. Nieko nejaučiu. Nei meilės tau, nei patirto skausmo. Tik krentu ir tyliai verkiu. Prabėga prieš akis patirtos akimirkos kartu su tavim. Metai laiko, tiek paaukojau savo meilę. O kiek tu? Tik trumpas minutes, kai tau trūko draugų. Bet aš krentu... Pagaliau nieko nebejaučiu. Paleidau tavo ranką. Apsisukau. Užtrenkiau duris. Nusišluosčiau ašaras. Ir kritau bedugnėn. Kur nebėra jausmų. Pamiršau tavo žodžius. Nusispjoviau į tavo "skausmą". Nes tu tik vaidint ir apgaudinet mokėjai. Niekada nemylėjai. Bet dabar nesvarbu. Aš uždariau. Tave praeityj palikau. Krentu. Ir vis nejaučiu. Nenoriu jausti. Nenoriu gyventi. Nesvarbu, kad pamirštu. Juk tu buvai viskas, kas man rūpejo. Viskas del ko pasikeičiau. Tapau angelu. Angelu- kuris skrist nebemoka. Krentu.... Iš naujo verkiu. Pagaliau jaučiu. Tik nebe meilę, tik gilią žaizdą širdyje. Ji neužgis. Ji tik dar labiau išplis. Krentu...